Logoterapija – egzistencės filosofijos, psichologijos, psichoterapijos sistema, padedanti žmogui geriau pažinti savo dvasinę realybę, rasti gyvenimo prasmę, išvengti ar išeiti iš vadinamo egzistencinio vakuumo.
Logoterapijos pradininkas – austrų psichiatras, psichoterapeutas V. E. Franklis skyrė 3 žmogaus būties lygmenis: somatinį, psichinį ir dvasinį. Dvasinė būtis – laisvė pasirinkti nuostatą savo somatinės ir psichinės būties atžvilgiu.
Pagal V. E. Franklį dvasiniai, doroviniai ar skirtingų vertybių konfliktai, sukelia dvasines neurozes, kuomet suvokiama gyvenimo beprasmybė. Žmogus kenčia dėl egzistencinės frustracijos, vidinės tuštumos, nes negali patenkinti savo poreikių, įgyvendinti tikslų, jam atrodo, kad nėra būdo įveikti sunkumus.
Logoterapijoje remiamasi vertybių išgyvenimo procesų analize, kuri žmogui parodo, kad tik kūrybiškai veikdamas jis gali rasti gyvenimo prasmę. Siekiama praplėsti jo vertybių sistemą ir siūloma orientuotis į aukštesnes vertybes. Yra išskiriamos 3 vertybės, įprasminančios žmogaus gyvenimą: kūryba (darbas), išgyvenimai (meilė, estetiniai jausmai) ir nuostatos (sąmoningai išsiugdytas požiūris, lemiantis elgesį kritinėmis gyvenimo situacijomis).
Literatūros šaltiniai: Viktor E. Frankl Sielogyda, Vilnius 2021.